Rytų išminties perlai. 2 knygos

„Mirdado knyga"  - tai sukrečiantis mistinis pasakojimas apie vidines Dievo paieškas, apie kančiomis grįstą kelionę Rojaus Sodo link ir amžiną dvilypės žmogiškos prigimties kovą su savimi. Knygoje kalbama apie tai, kas svarbu kiekvienam žmogui: meilę ir neapykantą, tikėjimą ir išdavystę, laiką ir mirtį, gėrį ir blogį. Šioje knygoje stebuklingai persipina legendos, filosofija ir poezija. Amžių išmintis ir švelnus lyrizmas sukuria egzotišką Rytų išminties perlą.

Štai tasai kelrodis, štai tasai švyturys danguje!  

Jis skirtas tiems, kurie ieško, kaip išeiti už ribų.  

0 visi kiti tegu pasisaugo ir jos neskaito!

"Milijonai žmonių rašė knygas ir bandė išreikšti, kas yra neišreiškiama. Ir visus juos ištiko nesėkmė. Žinau tik vieną knygą, kurioje tas tikslas pasiektas. Tai yra „Mirdado knyga". Jeigu reiktų sudaryti geriausių didžių knygų sąrašą, ši knyga būtų jame pirmoji."

OSHO

Nenoriu lyginti literatūrinių Khalilio Džibrano ir Michailo Naimy nuopelnų, bet pasakysiu tiek: kitados Džibrano „Pranašas" man suteikė nepaprasto džiaugsmo, tačiau paėmęs „Mirdado knygą" aptikau išmintį gilesnę, nei galėjau tikėtis."

Dr. Kenneth Walker

Michailas Naimy (1889-1988) - Libano poetas, rašytojas ir filosofas. Jis gimė ir augo vietose, kuriose iki šiol juntama ankstyvųjų krikščionių dvasia; mokėsi Nazareto rusų pedagoginiame institute ir kelerius metus studijavo Poltavos dvasinėje seminarijoje. Šalia krikščionybės, jį stipriai paveikė humanistinės Levo Tolstojaus idėjos ir religinis sufijų misticizmas.

Garsiausias ir svarbiausias Michailo Naimy kūrinys yra „Mirdado knyga. Keistas pasakojimas apie vienuolyną, kitados vadintą Nojaus Arkos vardu".

"Šaltuosiuose kalnuose į dangų stiepiasi didinga Altoriaus viršukalnė, o pačiame jos viršuje stūkso niūrūs didelio vienuolyno griuvėsiai. Kitados vienuolynas buvo labai garsus ir žmonės jį vadino Arkos vardu. Kalbama, kad vienuolynas labai senas - esą jo sienos mena Didžiojo Tvano laikus.

Apie Arkos vienuolyną sklando daugybė legendų ir vieną aš išgirdau iš vietinių kalniečių, kai kartą vasarą kalnų šešėliuose slėpiausi nuo vasaros karščio. Štai ta istorija."

Senovės kinų išminties lobynas neišmatuojamas. Kad ir kiek iš jo semtume, šio dvasinės šviesos šaltinio dugnas liks nepasiektas. 

Senoves kinu ismintis

Šimtus ir tūkstančius metų puoselėtos idėjos suformavo darnias religines ir filosofines sistemas, kurios bėgant laikui persmelkė visos šalies gyvenimą, vėliau pasklido po pasauli ir tapo pasaulinio dvasinio paveldo dalimi, padarė Įtaką kitų šalių bei regionų filosofinei minčiai ir ją praturtino.

Senųjų kinų mąstytojų darbų centre yra žmogus.  

Kaip jis turėtų elgtis, kad būtų laimingas?  

Kaip turėtų bendrauti grupė žmonių, kad visi jaustų pasitenkinimą?  

Kaip turi gyventi valstybė, kad visi jos nariai klestėtų?  

Kokios moralinės normos yra harmoningo gyvenimo pagrindas?

Išskirtinis kinų filosofijos bruožas yra jos paprastumas, lengvumas, poetiškumas. Knygoje  "Senovės kinų išmintis"  nerasime sudėtingų loginių konstrukcijų ar painių minties vingių. Dauguma senųjų veikalų sukurti trumpų aforizmų ir alegorijų forma. Taip pateikta mintis pirmiausia pasiekia ne žmogaus protą, o širdį. Apšviestoje širdyje pasėtos išminties sėklos subrandina laimės ir supratimo vaisius.

Į šią knygą "Senovės kinų išmintis"  įtraukti klasikiniai kinų filosofijos veikalai: Laozi „Knyga apie Kelią ir Dorybę" (Dao De Ding), Sunzi „Karo menas", Hong Zičengo „Pokalbiai apie daržovių šaknis", taip pat Konfucijaus bei kitų autorių aforizmai ir patarlės.